„Achemos“ tvarumo inžinierė, mokslininkė kuria vitrimerus: tai – biomedicinos, elektronikos, robotikos ateitis
Bendrovės „Achema“ Inovacijų vystymo skyriuje dirbanti tvarumo inžinierė Sigita Grauželienė taip pat yra ir mokslininkė – ji dirba Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto mokslo darbuotoja.
Inovacijų parodoje „Technorama“, kurią organizuoja KTU ir kuri jau du dešimtmečius į vieną vietą suburia inovacijų kūrėjus, ji pristatė ir laboratorijoje kuriamą savo naujovę – išmaniuosius augalinės kilmės antimikrobinius vitrimerus, pasižyminčius formos atminties, perdirbimo ir savaiminio užgijimo savybėmis. Šį tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (projekto Nr. S-MIP-23-52).
Įvardijusi šiuos apibūdinimus, Sigita skuba paaiškinti: tik 7 proc. plastiko atliekų yra perdirbama, o didžioji jų dalis patenka į aplinką dėl augančio vartotojiškumo, taigi mokslininkai tiria inovatyvias augalinės kilmės medžiagas, tokias kaip vitrimerai. Jos tikslas – sukurti išmaniuosius antimikrobinius vitrimerus iš augalinės kilmės medžiagų, derinant tvariosios inžinerijos ir žaliosios chemijos principus, taip siekiant sumažinti poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.
Kelis kartus perklausus Sigitos, ar įmanoma tai, kas yra vitrimerai, paaiškinti dar paprasčiau, ji nusijuokia, kad dar paprasčiau nelabai įmanoma, nes vis viena pirmiausiai reikia paaiškinti ir suprasti, kas yra polimerai, o tik po to – kas yra vitrimerai ir kuo jie ypatingi.
„Polimerai yra medžiagos, kurių molekulės sudarytos iš daug pasikartojančių fragmentų. Polimero mišinį su užpildais, plastifikatoriais ir kitais priedais visuomenė pažįsta kaip plastiką. O vitrimeras ypatingas tuo, kad tai tarsi tarpinis variantas tarp termiškai perdirbamo plastiko ir neperdirbamo. Plastiko, įprastai turinčio labai geras mechanines savybes, dažniausiai negalima termiškai perdirbti į naujus gaminius, o tas, kurį galime perdirbti, neturi tokių gerų techninių savybių. Tam, kad turėtume ir geras mechanines savybes, ir medžiagą galima būtų termiškai perdirbti, ir buvo sukurti vitrimerai. Tiesiog jų perdirbimas nevykdomas perlydimo būdu, kaip kad termoplastikų, kuriuos galima perlydyti tiek kartų, kiek tik norime. Šiuo atveju tam tikroje temperatūroje vyksta ypatingos cheminės reakcijos, kurių dėka galima juos perdirbti keletą kartų“, – paaiškina S. Grauželienė.
Taigi išmanieji antimikrobinai vitrimerai iš augalinės kilmės medžiagų ypatingi tuo, kad padeda sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, kadangi turi savigydos savybių, gali keisti savo formą ir gali būti perdirbti. Vitrimerai yra pakankamai nauja sritis, nes jie buvo pristatyti tik 2011 metais prancūzų mokslininko Ludwik Leibler. KTU prof. J. Ostrauskaitės mokslinė grupė, kurioje ir dirba S. Grauželienė, yra vienintelė Lietuvoje, kurianti vitrimerus. Pasak Sigitos, dėl savo savybių vitrimerai yra perspektyvūs biomedicinoje, elektronikoje, robotikoje.
„Mokslininko darbas apima labai daug sričių – nuo indų plovimo iki matavimų sudėtingais prietaisais, nuo mokslinės informacijos paieškos, pradinių medžiagų suradimo, pirkimų vykdymo, eksperimentų atlikimo iki naujų medžiagų tyrimo rezultatų analizės ir straipsnių rengimo. Viską čia reikia pasidaryti pačiam. Tuo mokslininko darbas man ir yra žavus, kad čia nėra absoliučiai jokios rutinos“, – pabrėžia ji.
